Menade

Šįryt pabudau vieniša. Nutrūko visos jungtys. Metai atsisuko

atgal. Tik nėra beprotiškai spindinčio, žvaigždėmis nusėto

dangaus ir to šilto jausmo krūtinėj. Nors išliko viltis. Tik jau

kitokia. Kitais prieskoniais gardinta.
Ir vėl svajonės. Tik šįkart abstrakčios. Tik truputį naivesnės.

Tik šiek tiek šaltesnės. O buvo taip smagu. Tas teigiamas

jaudulys. Ir azartas greičiau pamatyti, kas bus rytoj.. Didelės

žalios akys ieško įsitikinimo.
Šiandien ir vėl išeisiu į atviras erdves. Gulėsiu kaip atversta

knyga, o mano puslapius vartys vėjas. Iš pradžios į pabaigą. Iš

pabaigos į pradžią.. Tyliai laiko klostėse šnarės mano

gyvenimas. Naivus ir didelis savo mažumu.
Šįryt pabudau naujoje pradžioje. Mėgstu mokėti pradėti iš naujo.

Mėgstu saulėje sukti savo auksinę garbaną ir žinoti, kad viskas

bus gerai..

Norėjosi liūdėti, krapštyti žaizdas, gal net kokį užkrėtimą užmesti, kad tik skaudėtų, kad tik būtų dėl ko verkti. Manai, aš ir tada, kai krapščiau, taip pat atviravau prieš save? Ne, brangusis skaitytojau. Tada sakiau sau, kad va, kokius jausmus turiu, kokie jie dideli ir Tikri.

Argi ne paika, mielasis skaitytojau, taip manyti? Nejau, nuostabusis, niekada nesusimastei, kam tau tos žaizdos ir šašai? Kodėl norisi, kaip mažam vaikui, sakyti „žiūrėk, mama, popa..“?

Argi ne paika, brangiausiasis, imti ir atsisakyti savo laimės, vien dėl to, kad skausmas tik šiek tiek gudresnis ir griebia tave ten, kur stipriausiai jauti? Atleisk jam ir paleisk. Tegu skrieja sau.

Mieliausiasis, iš kur man gauti žodžių, kuriais tikėtum, jei pati nežinau kaip jie skamba.. Mieliausiasis, dovanok man, kad kalbu žmonių kalba, kad dėlioju raides, kurias tu įskaitai žmonių mokyklos dėka.

Aš taip norėčiau mokėti kurti kodus ir braižyti raides ar ženklus ant dūlančio popieriaus. Viską užrašyti taip, kad pati dar nemokėčiau suprasti. Ir žmonės negalėtų. Tuomet būtume tikri, kad tie žodžiai yra. Tokie tyri ir tikri, kad joks žmogus jų nepažįsta ir savimi nesugadina.

Ir ką gi reikėtų užrašyti, nuostabusis? Jei tik rasčiau tokių minčių, kurių man jokia patirtis neatvedė, joks žinojimas nedavė. Tokios grynos ir kupinos.

Rašyti apie saulę taip, kaip dar niekas jos nejautė; apie paukščius, kurių dar niekas poezijoj neaprašė; apie tautas, kurios niekada nesusikūrė.

Rašyti apie muzika, kurios dar negirdžiu; apie genijus, kurių nežinomi šedevrai neišnyksta.

Rašyti apie tai, koks esi sava dvasia. Ir kūnu – tokiu, kokiu esi ten, kur tarpsti jausmu. Rašyti taip, kad joks protas neapgautų, jokios mintys neformuluotų.

Fantastiškasis skaitytojau, ar moki taip? Išmokyk! Ar nori taip? Prisipažink! Išdrįsk būti čia ir dabar. O dar drąsiau – ne vienas.

Baisu? Man irgi. Juk nieko nepažįstu, nežinau kaip tikėti, kokia kalba į tiesą prabilti, kokiomis akimis į ją žiūrėti. O jei tau nebaisu, ar ne baisu, kad vis dėlto kažko nesupratai?

Sakiniai, kurie baigiasi klaustukais. Tikriausi, kokius man kada be teko skaityti.

Krebžda dulkės, minkos sienos-
Trokšta skristi žmonių sielos.
Tįsta kelias, lietūs raitos-
Pastangos žmonių per menkos.

Paslaptim pašerti saiką
Ir save paguost kaip vaiką.
Tik dabar ištiesęs ranką
Dar gali sutverti trenksmą..

Lėk atgal kol ne vėlu,
Bėk greičiau kol nebaisu.
Panorėk visu geismu
Prisiliest prie debesų..

Pro pirštus pražyra duslus laikas, sudyla svajonės, o akys pasidengia stiklo glaistu. Norėtum sugniaužti savo širdį, bet negali prasibrauti taip giliai, iki savo sąvasties. Per stuburą nubėga šaltos geležinės pėdos ir tavo oda pranyksta šarvuose. Tu ištiesi vergingą nugarą ir atlenki gyvenimiškus pečius atgal. Kažkur pakaušyje tūnantis įniršis aštriais dantim kimba tau į sielą. Surauki kaktą bandydamas išstumti beprasmiškumą. Staiga pajunti kaip per kūną nuvilnija išmintis. Ir mintis. Pro pravertas geismingas gyvenimui lūpas išrieda gauruotas atodūsis. Dabar tu nebeturi ką prarasti. Dabar tu pasiruošęs..

 Saulėtos naktys ir ūkanotos dienos. Kai valandos maišosi su minutėmis, ir laikas patampa nebesvarbus. Kai leidi svajonėms ir viltims sudužti, ir skausmas nustoja egzistuoti. Laikai kišenėje suspaudęs rožės žiedą.. Tokį keistą, rožinį, su pienu laistytą. Sakai, kad viskas taip, kaip turi būti, o viduj žinai, kad melas liepia užsidengt akis. Išleisk į nebūtį, pamiršk. Tačiau bijai nežinomybės, kuo kvepės oras, kai neliks meduolių už vitrinos stiklo. Nežinosi, kodėl debesys raitosi, vilnija, kodėl rūke paskęsta saulė. Klausimai, kurie nerūpi, o sugriaužia tavo šonkaulius ten, netoli širdies. Paleisk garus sklaidytis erdvėje. Išeik ir leisk sau būti..

II

Žvelgi lyg nusivylęs, tačiau su bręstančiu pumpuru kažkur delne, į tą ketvirtą laiptelį. Ilgai galvoji ir net truputį, pagavęs save vogčiomis, nustembi, kad vėjas nardo medžių lapuose, supasi ant silpnų šakelių ir net nemano tau sutrukdyti. Paliko tave sėdėti tarsi varlių baloje ir išėjo.

- Niekšelis- iškoši pro dantis ir net sutrinki, išgirdęs kaip žaismingai tai nuskambėjo.

- Žmonių vaike- tarsi būtų kreipęsis senas išminčius, pasakė vėjas. Lyg būtų tavimi užsikrėtęs ilgai mąstė. Rodės, kad jo oro klostėse skendi visas pasaulis- čia galėjai išvysti tulpių laukus Olandijoje, skurstančiuosius Afrikoje, tikinčius Rytuose, senelį žaidžiantį su vaikais New York‘o parke, ir galiausiai klystantis žvilgsnis nuskenuoja tave patį stovintį ant šių laiptų. Ir nežinai ar turėtum gailėtis jo, ar laukti bausmės, ar ugdančio moralo, patarimo.. Staiga jis pakelia srovių suformuotą perregimą ranką ir pirštu rodo tau už nugaros. Žinai, ką tai reiškia. Ir  gal net truputį numanai, ką ten turėtum pamatyti. Tačiau stovi įtempęs kaklą, užmerki akis  trokšdamas, kad vėjas apsigalvotų. Dabar visas kūnas įsitempia it medis ir bijai nukristi, nusiristi tais laipteliais žemyn. Dar niekada taip nebijojai laiptų. Ypač dabar kai stovi ant trečios pakopos. Ir po truputį imi suprasti duodantis vardus bevardžiams ir skinantis vaisius vaizduotei, kad šią kaip žvėrį vėl pašertum bejėgio silpnesniojo mėsa. Jauti kaip kraujas liepia atsimerkti. Neurologija neklausia tavo nuomonės ir išdidžiai tau sako „štai“ kai prasimerkia akys. Atrodo pasenai visu šimtu metų ir jau imtum gultis į tau skirtą grabą, kai pamatęs tokį patį vėją, suvoki, kad buvau pavogtas laiko skylėje, kai dabar te parėjo vos viena sekundė. Pakėlęs žvilgsnį nenori sutikti vėjo akių, bet čia tavęs nėra, likai pavogtas toje laiko skylėje ir tavo naivus kvailokas kūnas neklausia tavęs patarimo. Užvertos vėjo akys žiūri į tave. „Atsisuk, nagi“. Tavo galva pasisuka atgal ir atsigręžia pečiai, o tu mintyse šauki „Ką tu darai??“ Žvelgi nuo apačios į Ten ir pasąmoningai bandai kažką surasti. Tačiau Ten nieko nėra. Svetima šalis, svetima tau, ir nespėjus tau nieko pagalvoti išgirsti delsiantį romų tembrą:

- Esi čia, nes norėjai čia būti. Girdėjau tavo mintį Ten, kai skaičiavai debesų linkius. Bet nuo kada žmogus žino, ko nori? Tad jaučiu pareigą tavęs, žmonių vaike, paklausti, ar nori kopti į viršų, tačiau mano gūsiai susisuka mano pačio gerklėje. Jei leisi senam klajokliui, noriu duoti tau šiokį tokį patarimą… Galbūt daug žmonių vaikų galėjo užkopti šiomis trim laiptų pakopomis. Gal yra daugiau žmonių vaikų skaičiuojančių debesų spalvas, tačiau visi jie yra Ten. Ten, kur tu nieko nepalikai, kur tavęs niekas nelaukia, nes pats, vaike, taip ir sakei. Mano akys mato mirties ir nevilties nusiaubtą žmonių šalį, kurioje daugybė veidų siekia pasislėpti švarko kišenėje. Matau gerus žmonių vaikus, bijančius savo pačių šešėlių. Aš nesmerkiu jų. Nepykstu. Ir man jų negaila. Viskas vyksta ir pastoviai mainosi taip, kaip kažkas, kas pradėjo buvo sumanęs. Sakau tau tai, ką matau aš. Dabar klausiu, žmonių vaike: ką matai tu?

Jauti kaip nutilęs vėjas vėl palieka tave vieną. Ilgai mąstai ir galvoji: nejau vėjas norėjo man parodyti savo tvarinį ir liepė man juo tikėti? Ar galėjo taip pasielgti tas, kurio dar nepažįsti, bet esi pats savęs verčiamas atiduoti jam savo smegenų dalelę, kuri bus paveikta taip, kaip jis nori. Žinai, kad pats tai sugalvojai, žinai, kad vėjas numano, ką tu mąstai ir suvoki, kad imi mokytis. Regis, pats savimi netiki. Plūsteli nauja drąsos, o gal jėgų banga ir pakėlęs smakrą žiūri į baltą drobės skiautę, kurioje esi verčiamas piešti tai, ką dabar supranti, norėtum pamiršti ir užkasti. Sunkus kamuolio dydžio atodūsis išsprūsta tau iš lūpų- laikas prabilti.

- Norėčiau dabar kreiptis į tave bevardi vardu, bet nežinau jo ir nemanau, kad reikia.

- Regis tu ką tik jį man sugalvojai..

Vėl parbilai tarsi būtum praleidęs negirdom vėjo žodžius:

- Ką aš matau? Ten matau savo vienišus namus, kuriuose jau daugybę metų liūdi mano palikti pėdsakai. Ten palikau savo jausmą braukiantį asfaltą karštą vasaros dieną. Ten matau sklaidantį troškimą išgirsti kregždutes dar kartą. Matau savo žmones, kurie niekada man nepriklausė. Ten likau aš, Bevardi.

- Aš leidžiu tau pamiršti, žmonių vaike. Gali lipti žemyn, nes matau, kad tau skauda palikti prisiminimus, kuriems vėliau nebeturėsi laiko. Aš pasiimsiu kalną vos tik tau nužengus, o smėlio smilteles atrasi vėl.

Jautiesi įžeistas, apkaltintas nepatiklumu žmonių visuomenėje, kurios minia smerkia tave stovintį centre. Išdidumo liekanos daro tave kvailą ir nežinai kur dingti. Galvoje skamba etiketė - „žmonių vaikas“. Prasmegti skradžiai neprisiimant atsakomybės už savo likimo žaidimo taisykles. Ir vėl jautiesi kvailas. „ Ir kas iš to“- tau spengia ausyse. Taip, štai, ką tau norėjo parodyti vėjas Bevardis. Ir supranti, kad tu sergi jau amžių amžius, kaip tau dabar atrodo. Stovi čia šiek tiek prislėgtas, nebeturintis savo vardo. Iš rankų išslysta tariamas raktas nuo vartų į žmonių šalį.

- Einu su tavimi. Juk tu žinojai, kad kelio atgal neturiu. Kad sugrįžti negalėsiu. Ar tu norėjai tai iš manęs išgirsti?

- Aš ir taip žinojau, kad taip atsitiks. Žinojau, kad mūsų kelionė dar tik prasidės. Man nereikia tavo žodžių, juk jie vis vien paskęsta mano klostėse. Tavo žodžių reikėjo tau pačiam, žmonių vaike. Ar gal dabar sakyti, Bevardžio Pakeleivi.

Bevardžio Pakeleivis. Štai kas iš tavęs beliko. O gal atsirado? Nauja pradžia. Ir pajunti mėtų kvapo dvelksmą. Gaivu. Ar galėjai kada nors geriau jaustis, nei ką tik gimęs. Nusišypsai pusę lūpų jausdamasis tuščias, bet norintis priimti. Pažvelgęs į šoną užtinki vienintelį asmenį esantį tavo dabartyje, šelmiškai besišypsantį. Tačiau greit nutaiso rimtą miną. Galėtum lažintis, kad jam nepatinka, kai kiti mato jį atvirą. Jis pakyla, suka aplink tave ratus, jo judesiai šiurena tavo plaukus. Iš to gali numanyti, kad jis ramus, ruošiasi kažkam labai svarbiam, bet jau seniai pažįstamam. Bekildamas aukštyn savo oro srovių apsiaustu, kuriame skendi viskas, ką leidžia nusinešti žmonių vardai, Bevardis užkabina tavo petį ir nežinoma jėga sukteli tave liepdamas atsigręžti. Šiek tiek sutrikęs išvysti prieš tave nusidriekusią smėlio laukymę. Paklaikęs tavo žvilgsnis klausia :“ kodėl“, „už ką?“, “kada tai baigsis?“. Bandai kažką išrėžti, tačiau tavo mintys paskęsta smėlio galybėje. Jau rodos imi suprasti žodžio „viskas“ prasmę. Šiek tiek aprimęs, ar nugrimzdęs tarp daugybės smiltelių, tolyje išvysti mažą trikampėlį, kuris tikriausiai yra tas pats laiptuotas milžinas laukęs tavęs tavo užnugaryje.

- Nejau manei, kad bus taip lengva..- atlaidžiai šaiposi vėjas, tarsi tai būtų įmanoma, lyg būtų tai kartojęs nuolatos dar savo seniems bičiuliams.

- Trys pakopos, Bevardi.

    I

O kas žino, kur tokie laipteliai veda.. Į saulėtą kalną.. Daugybė laiptelių išmargintų šmaikščių lapelių šešėliukų. Ar girdi kaip jie juokiasi? Priklaupęs palieti juos ranka. Atsargiai, pradžioj vos lieti pirštų galiukais. Paglostyk. Smėlio smiltelės švelniai priglunda prie tavo odos. Ar girdi? Tau jie išduoda. Sako: eik ir ten sutikęs nebijok priimti. Pakilęs, tarsi  į ledkalnį, įsmeigdamas žvilgsnį į aukštumą supranti ir susitaikai su savo dvasios polėkiu- tu kopsi. Pakilęs vėjo gūsis apglėbia tavo pečius ir stumteli į priekį:

- Eik. Aš  tau parodysiu. Ar tu su manim? Eime.

Ir tavo veide matyti nerimas, nežinoma drąsa, tarsi ne tavo ir tos maudžiančios ašaros užkliuvusios kažkur toli. Garmėdamos jos tyli, neprašo prisiminti. Nežinomybė, kartais leidžia sužinoti, tai, ko daugiau neprašysi. Nežinai kodėl, o tau ir nereikia. Sakai:

- Pasiimk, kalės vaike, ir daugiau nesakyk man nė žodžio! Pasiimk ir daugiau nebeduok!

Tarsi į maža krepšį susikrauni visą, kas tau liko. O tai yra beveik nieko. Likučiai verčiantys tave sulaukti rytojaus. Likučiai virstantys stebuklingomis dulkėmis, kai miegodamas vienas miške, staiga juos prisimeni.  Likučiai, kuriuos žinai, kad pakeliui namo vis tiek pamesi. Tik jeigu grįši. O jeigu ne, juos atims žuvėdros plėšikės gimusios iš tavo kančios.

- Ir kas iš to? - Dabar įniršęs klausi..

- O kas iš to? - Šauki į didžiulio kalno viršūnę, kurios išties nematyti.

- Ir kas iš to? - Išrėki į bedugnę savo sielos gelmėse, ir tau nė motais, kad niekas neatsako..

- Pasiimk.. - dabar vos girdisi tavo drebantis balsas palaužtas skersvėjo. Nunarini galvą, pasijunti toks kvailas, kad leidi savo kiaurymėms kalbėti už tave. Tiek to. Nauja misija, naujas tikslas, nežadantis kitos dienos, jokių garantijų. Ir tau tas patinka. Tau patinka, kad kažkas pripažįsta tavo nereikšmingumą, tavo kūno bevertiškumą. Tu priimi tą pasiūlymą, tikėdamas (tik paslapčia nuo savęs paties), kad išauš geresnė diena, tikiesi, kad netikėtai įsisuksi į Holivudo filmą, kur nelabai gerai žinomas režisierius lieps scenaristams paruošti tave kitai scenai, kai tu nugalėsi tamsos demonus. Ir tu jau matai save tame grimo kambaryje, iš kurio tikriausiai neišeisi. O tau ir nesvarbu. Tu eini. Sutinki būti nutapytam svetimo žmogaus valia ir įgeidžiais.

Jauti kaip sugirgžda tavo batų padai. Laike sustingęs žingsnis nuaidi pralenkęs tave. Žengti pirmąjį žingsnį. Tu ir tavo likučiai. Ar dabar tu pasiruošęs? Tačiau, ar kada nors būsi pasiruošęs?  Į kelionę, žmogau. Tebūnie kaip tau skirta, jei jau leido.

Ir vėjas laukia, stovi priešais tave sukdamas vis didesnius gūsius kylančius viršum medžių viršūnių. Tu ryžtiesi ir pajunti, kad tau nebepikta, neskauda. Galbūt tu nepasiruošęs, bet susitaikęs.  Žengti pirmąjį žingsnį. Tebūnie. Pirmyn, žmogau.  Tavo širdies plakimas pakimba ore, aplink sutirštėja spalvos ir tavo pėda paliečia pirmąjį laiptelį. Viršun žmogau, o sutikęs nebijok priimti. Netikėtai tavo kūnas pasidaro sunkus kaip dar niekada nesi patyręs tokio svorio. Perkelti tą svorį ant pirmojo laiptelio. Muša prakaitas, o širdis tyli. Ji žino, bet nesakys. Dar ne dabar.

- Pirmus tris – sako vėjas. - Auksinė taisyklė, kurią sugalvojo tavo žmonės.

Sunku. Lyg būtum marmuro gabalas liepiamas  plūduriuoti. Antras. Tau tarsi plyšta raumenys, ar šaknys laikančios tave tavo praeity. Ir tau pikta, kad kažkas išdrįso tave pririšti, tau skaudu, kad kažkas leido tau įaugti linkėdamas gero. O gal, žmogau. O skaudu, žmogau, ir tu norėtum imti plyšauti ir keiktis, tačiau tu supranti šios situacijos beprasmiškumą ir kvailybę.. Tiek to, ir su skausmu ir liūdesiu akyse, kai skauda tik dvasia, žengi ant trečios pakopos… Tu stovi ir gėdijies savo naivumo.

- Viskas, -sako vėjas. - ketvirtas laiptelis ir tu jau pakeliui ten.

Jis kalba o tau iš skausmo ir maudulio tikėti nesinori. Gal žengti atgal į tą dviprasmiškai menką pasaulį, kur gyvena svetimi žmonės?

- O ką ten palikai? - klausia vėjas, nuspėdamas tavo mintis. - Kas Ten, ko bijai viršuje?

Ir tu supranti, kad esi pavergiamas vėjo ramaus balso tembro ir to  kažko, ko ieškojai ne sau jo akyse.

- Tiek to. - sakai, norėdamas sukurti permatomą abejingumo įvaizdį vėjui. O tu matai, kad jis supranta ir tau dar truputį gėda. Tačiau Ten nieko nėra. Tiek to, žmogau. O sutikęs nebijok priimti.

Paliesk lytėjimą šviesos, taurumo vertę skalėję įrėžk. Sulaikęs rožinį delne suprask “aš myliu”. Nejau tu negali suvokt, žmogau, likimo? Nejau tave sušildo tavo demonai nakties? Bemiegės šviesos akyse užgęsta, pelenuos pilkšvai patampa. Ar gebi išskirt, surast, užčiuopti? Tebūnie pašlovinta sekundė dienoje, kai patikėsi matantis žiburius peluos. Suprask, žinok ir sulaikyk. Mokėk nurėžt sparnus, kad jie ataugtų. Stebėdamas želmenis lauke, sakyk jiems, kad medžiai audroje parvirsta kartais. Išmok patapti švelnučiu tironu, siautulingu vėju nudrėskusiu nuo namo langines..

Paimti rašiklį ir parašyti. Išduoti. Pasakyti. O gal pieštuku? Nupiešti mažytį šešėlį. Ar galėtum jame pasislėpti? Pirštu įrėžti saulę. Surasti šerkšnotą žirgą debesyse. Apčiuopti karštą, auksu kaltą jo širdį. Prisiliesti. Pajusti. Tačiau jokiu būdu nesužinoti. Nenoriu. Nereikia. Gyvenimo prasmė slypi klausimuose, o ne jų atsakymuose. Menkumas ir strėlė. Baltas debesų žirgas. Ir visai nesvarbu, kad jis gyvena debesyse. Svarbu, kad jis gyvena šviesoje, tyloje ir kažkur toli.

Kur nebus manęs, tavęs ir tuzino mažų nykštukų nešiojančių arbatą. Mažyčiai jų puodeliai puošti dar mažesnėmis gėlytėmis ir sidabru, grakštus arbatinukas ir paslaptį skandinanti arbata.

-Gal arbatos, mademoiselle? – klausia manęs nykštukas. Ir aš nežinau, ką jam atsakyti, nes netikiu nei jo sidabriniais puodeliais, nei arbata. Tačiau, iš kur gali žinoti? Galbūt arbatos gelmėse tūno paslapty užrakinta sėkla? Ji taip trokšta papasakoti apie taurų laiką žemėje, kurioje ji turėjo bręsti; apie kovą su žemės paviršiumi, kurį turėtų pramušti; apie šokį vėjui, kurio ją išmokintų saulė; apie maldas, kurias ji kalbėtų vandens lašeliui; apie meilę debesiui, kurio mylėti jai neleista.. Ir man norisi suklupti, užsidengti delnais veidą ir išrėkti žodžius, kurių sugalvoti niekada negalėsiu. Nes man tereikia mažo sidabrinio šaukštelio , kad galėčiau ištraukti sėklą iš arbatos paslapties. Tačiau, iš kur, žmogau, gali žinoti? Ypač dabar, kai netikiu nykštuko sidabru ir jo gėrimu.. Ir aš sakau nykštukui:

-Taip negalima.

Ir jis supranta. Jis dar ateis. Vėliau.