II
Žvelgi lyg nusivylęs, tačiau su bręstančiu pumpuru kažkur delne, į tą ketvirtą laiptelį. Ilgai galvoji ir net truputį, pagavęs save vogčiomis, nustembi, kad vėjas nardo medžių lapuose, supasi ant silpnų šakelių ir net nemano tau sutrukdyti. Paliko tave sėdėti tarsi varlių baloje ir išėjo.
- Niekšelis- iškoši pro dantis ir net sutrinki, išgirdęs kaip žaismingai tai nuskambėjo.
- Žmonių vaike- tarsi būtų kreipęsis senas išminčius, pasakė vėjas. Lyg būtų tavimi užsikrėtęs ilgai mąstė. Rodės, kad jo oro klostėse skendi visas pasaulis- čia galėjai išvysti tulpių laukus Olandijoje, skurstančiuosius Afrikoje, tikinčius Rytuose, senelį žaidžiantį su vaikais New York‘o parke, ir galiausiai klystantis žvilgsnis nuskenuoja tave patį stovintį ant šių laiptų. Ir nežinai ar turėtum gailėtis jo, ar laukti bausmės, ar ugdančio moralo, patarimo.. Staiga jis pakelia srovių suformuotą perregimą ranką ir pirštu rodo tau už nugaros. Žinai, ką tai reiškia. Ir gal net truputį numanai, ką ten turėtum pamatyti. Tačiau stovi įtempęs kaklą, užmerki akis trokšdamas, kad vėjas apsigalvotų. Dabar visas kūnas įsitempia it medis ir bijai nukristi, nusiristi tais laipteliais žemyn. Dar niekada taip nebijojai laiptų. Ypač dabar kai stovi ant trečios pakopos. Ir po truputį imi suprasti duodantis vardus bevardžiams ir skinantis vaisius vaizduotei, kad šią kaip žvėrį vėl pašertum bejėgio silpnesniojo mėsa. Jauti kaip kraujas liepia atsimerkti. Neurologija neklausia tavo nuomonės ir išdidžiai tau sako „štai“ kai prasimerkia akys. Atrodo pasenai visu šimtu metų ir jau imtum gultis į tau skirtą grabą, kai pamatęs tokį patį vėją, suvoki, kad buvau pavogtas laiko skylėje, kai dabar te parėjo vos viena sekundė. Pakėlęs žvilgsnį nenori sutikti vėjo akių, bet čia tavęs nėra, likai pavogtas toje laiko skylėje ir tavo naivus kvailokas kūnas neklausia tavęs patarimo. Užvertos vėjo akys žiūri į tave. „Atsisuk, nagi“. Tavo galva pasisuka atgal ir atsigręžia pečiai, o tu mintyse šauki „Ką tu darai??“ Žvelgi nuo apačios į Ten ir pasąmoningai bandai kažką surasti. Tačiau Ten nieko nėra. Svetima šalis, svetima tau, ir nespėjus tau nieko pagalvoti išgirsti delsiantį romų tembrą:
- Esi čia, nes norėjai čia būti. Girdėjau tavo mintį Ten, kai skaičiavai debesų linkius. Bet nuo kada žmogus žino, ko nori? Tad jaučiu pareigą tavęs, žmonių vaike, paklausti, ar nori kopti į viršų, tačiau mano gūsiai susisuka mano pačio gerklėje. Jei leisi senam klajokliui, noriu duoti tau šiokį tokį patarimą… Galbūt daug žmonių vaikų galėjo užkopti šiomis trim laiptų pakopomis. Gal yra daugiau žmonių vaikų skaičiuojančių debesų spalvas, tačiau visi jie yra Ten. Ten, kur tu nieko nepalikai, kur tavęs niekas nelaukia, nes pats, vaike, taip ir sakei. Mano akys mato mirties ir nevilties nusiaubtą žmonių šalį, kurioje daugybė veidų siekia pasislėpti švarko kišenėje. Matau gerus žmonių vaikus, bijančius savo pačių šešėlių. Aš nesmerkiu jų. Nepykstu. Ir man jų negaila. Viskas vyksta ir pastoviai mainosi taip, kaip kažkas, kas pradėjo buvo sumanęs. Sakau tau tai, ką matau aš. Dabar klausiu, žmonių vaike: ką matai tu?
Jauti kaip nutilęs vėjas vėl palieka tave vieną. Ilgai mąstai ir galvoji: nejau vėjas norėjo man parodyti savo tvarinį ir liepė man juo tikėti? Ar galėjo taip pasielgti tas, kurio dar nepažįsti, bet esi pats savęs verčiamas atiduoti jam savo smegenų dalelę, kuri bus paveikta taip, kaip jis nori. Žinai, kad pats tai sugalvojai, žinai, kad vėjas numano, ką tu mąstai ir suvoki, kad imi mokytis. Regis, pats savimi netiki. Plūsteli nauja drąsos, o gal jėgų banga ir pakėlęs smakrą žiūri į baltą drobės skiautę, kurioje esi verčiamas piešti tai, ką dabar supranti, norėtum pamiršti ir užkasti. Sunkus kamuolio dydžio atodūsis išsprūsta tau iš lūpų- laikas prabilti.
- Norėčiau dabar kreiptis į tave bevardi vardu, bet nežinau jo ir nemanau, kad reikia.
- Regis tu ką tik jį man sugalvojai..
Vėl parbilai tarsi būtum praleidęs negirdom vėjo žodžius:
- Ką aš matau? Ten matau savo vienišus namus, kuriuose jau daugybę metų liūdi mano palikti pėdsakai. Ten palikau savo jausmą braukiantį asfaltą karštą vasaros dieną. Ten matau sklaidantį troškimą išgirsti kregždutes dar kartą. Matau savo žmones, kurie niekada man nepriklausė. Ten likau aš, Bevardi.
- Aš leidžiu tau pamiršti, žmonių vaike. Gali lipti žemyn, nes matau, kad tau skauda palikti prisiminimus, kuriems vėliau nebeturėsi laiko. Aš pasiimsiu kalną vos tik tau nužengus, o smėlio smilteles atrasi vėl.
Jautiesi įžeistas, apkaltintas nepatiklumu žmonių visuomenėje, kurios minia smerkia tave stovintį centre. Išdidumo liekanos daro tave kvailą ir nežinai kur dingti. Galvoje skamba etiketė - „žmonių vaikas“. Prasmegti skradžiai neprisiimant atsakomybės už savo likimo žaidimo taisykles. Ir vėl jautiesi kvailas. „ Ir kas iš to“- tau spengia ausyse. Taip, štai, ką tau norėjo parodyti vėjas Bevardis. Ir supranti, kad tu sergi jau amžių amžius, kaip tau dabar atrodo. Stovi čia šiek tiek prislėgtas, nebeturintis savo vardo. Iš rankų išslysta tariamas raktas nuo vartų į žmonių šalį.
- Einu su tavimi. Juk tu žinojai, kad kelio atgal neturiu. Kad sugrįžti negalėsiu. Ar tu norėjai tai iš manęs išgirsti?
- Aš ir taip žinojau, kad taip atsitiks. Žinojau, kad mūsų kelionė dar tik prasidės. Man nereikia tavo žodžių, juk jie vis vien paskęsta mano klostėse. Tavo žodžių reikėjo tau pačiam, žmonių vaike. Ar gal dabar sakyti, Bevardžio Pakeleivi.
Bevardžio Pakeleivis. Štai kas iš tavęs beliko. O gal atsirado? Nauja pradžia. Ir pajunti mėtų kvapo dvelksmą. Gaivu. Ar galėjai kada nors geriau jaustis, nei ką tik gimęs. Nusišypsai pusę lūpų jausdamasis tuščias, bet norintis priimti. Pažvelgęs į šoną užtinki vienintelį asmenį esantį tavo dabartyje, šelmiškai besišypsantį. Tačiau greit nutaiso rimtą miną. Galėtum lažintis, kad jam nepatinka, kai kiti mato jį atvirą. Jis pakyla, suka aplink tave ratus, jo judesiai šiurena tavo plaukus. Iš to gali numanyti, kad jis ramus, ruošiasi kažkam labai svarbiam, bet jau seniai pažįstamam. Bekildamas aukštyn savo oro srovių apsiaustu, kuriame skendi viskas, ką leidžia nusinešti žmonių vardai, Bevardis užkabina tavo petį ir nežinoma jėga sukteli tave liepdamas atsigręžti. Šiek tiek sutrikęs išvysti prieš tave nusidriekusią smėlio laukymę. Paklaikęs tavo žvilgsnis klausia :“ kodėl“, „už ką?“, “kada tai baigsis?“. Bandai kažką išrėžti, tačiau tavo mintys paskęsta smėlio galybėje. Jau rodos imi suprasti žodžio „viskas“ prasmę. Šiek tiek aprimęs, ar nugrimzdęs tarp daugybės smiltelių, tolyje išvysti mažą trikampėlį, kuris tikriausiai yra tas pats laiptuotas milžinas laukęs tavęs tavo užnugaryje.
- Nejau manei, kad bus taip lengva..- atlaidžiai šaiposi vėjas, tarsi tai būtų įmanoma, lyg būtų tai kartojęs nuolatos dar savo seniems bičiuliams.
- Trys pakopos, Bevardi.
Rodyk draugams
